• Genų loterija. Be pralaimėjimų?

Genų loterija. Be pralaimėjimų?

Indrė Kleinaitė (ekonomistė, Darnaus vystymosi specialistų asociacijos (Didžioji Britanija) narė), „Atgimimas“, 2006 m.

Genetiškai modifikuoti produktai - jau ne naujiena. Po šiokių tokių diskusijų ir Lietuva sutiko įsileisti genetiškai modifikuotus maisto produktus į savo rinką. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba laikosi nuostatos, jog „pats vartotojas turi apsispręsti, kokius produktus jis renkasi - genetiškai modifikuotus ar natūralius“ (V. Jarošienė, 2005 m. lapkričio 4d., ELTA). Tuo pat metu, tame pačiame pranešime buvo teigiama, jog „kol kas nėra nustatyta, kad genetiškai modifikuoti produktai turėtų neigiamos įtakos žmonių sveikatai“.

Negalėjau patikėti savo akimis! Tai institucija, tiesiogiai atsakinga už mūsų maisto saugumą, o rizika dėl kontroversiško genetiškai modifikuoto maisto yra permetama menkai informuotų vartotojų rūpesčiui. Na, tai dar galima būtų toleruoti, jei tik ši institucija pateiktų išsamią ir įvairiapusę informaciją apie visas subtilybes, susijusias su genetiškai modifikuotu maistu. Tačiau yra pateikiama labai abstrakti ir net, drįstu sakyti, klaidinanti informacija, tokia kaip „kol kas nėra nustatyta, kad genetiškai modifikuoti produktai turėtų neigiamos įtakos žmonių sveikatai“. Jei žmogus patiklus ir nenori sau kvaršinti galvos genų inžinerijos užkulisiais, tai jis tuo ir patikės. Jei vienoje iš „Maximos“ parduotuvių nusipirkęs pigaus genetiškai modifikuoto sojų aliejaus kitą dieną liks gyvas, tai greičiausiai padarys išvadą, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba buvo teisi ir galima pasitikėti šios institucijos teikiama informacija apie genetiškai modifikuoto maisto saugumą.

Globalinis genetiškai modifikuotų produktų orkestras

Aišku, bereikalo aš puolu šią instituciją. Propaganda dėl genetiškai modifikuoto maisto saugumo yra globalinio mąsto, todėl beviltiška būtų tikėtis iš mūsiškės Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos kruopščiai patikrintų faktų ir radikalios, visuomenės interesą ginančios pozicijos. Ši institucija užima tik labai menką vietą visame globaliniame informacijos apie genetiškai modifikuotus produktus parade, kurį orkestruoja didžiosios korporacijos, tokios kaip „Monsanto“, „Syngenta“, „Aventis“ ir „DuPont“. Šį informacijos paradą ir vertėtų patyrinėti atidžiau, nes dauguma jų skleidžiamų argumentų yra ne tik moksliškai nepagrįsti, bet ir klaidingi bei melagingi. Šios kompanijos sugeba modifikuoti ne tik gyvuosius organizmus, bet ir iškreipti informaciją apie šią sritį joms palankiu aspektu. Netikite? Internete gausu informacijos apie tikruosius genetiškai modifikuotų produktų pavojus bei kokiais nedemokratiškais triukais siekiama užteršti ne tik mūsų aplinką ir maistą iki galo neištirtais genetiškai modifikuotais organizmais, bet ir supainioti mūsų nuomones manipuliuojant faktais ir žiniomis. Speciali organizacija „GM Watch“, sukurta stebėti, kas vyksta biotechnologijų arenoje, pateikia daug įdomių faktų apie tai kaip yra orkestruojama genetiškai modifikuotų produktų propaganda, kaip yra užgniaužiami visuomeniniai debatai, kaip yra finansuojami „nepriklausomi“ moksliniai tyrimai genetiškai modifikuotų produktų naudai ir kas konkrečiai dalyvauja šiame informacijos parade. „GM Watch“ įkūrėjai George‘as Monbiot ir Jonathanas Matthews, gindami visuomenės teisę į skaidrią informaciją, atskeidė ne vieną biotechnologijų kompanijų viešųjų ryšių triukų ir apgavysčių siekiant įgyti visuomenės palankumą GM maistui.

Klausimai be atsakymų

Genų inžinerija yra pateikiama kaip pažangiausia mokslo sritis. Yra formuojama nuomonė, kad genetiškai modifikuotas maistas išgelbės pasaulį nuo bado. Klausimams vietos nepaliekama. Bet klausimų kyla. Tokių kaip: kodėl yra taip skubinamas praktinis genetinės inžinerijos taikymas tuomet kai genų mokslas yra embrioninėje stadijoje su daugybę neatsakytų klausimų ir nėra rimtų diskusijų su visuomene? kam naudinga yra genetiškai modifikuotų produktų rinkos plėtra? koks yra genetiškai modifikuotų kultūrų poveikis aplinkai? kaip genetiškai modifikuotų sėklų patentavimas įtakoja finansinę ir socialinę pasaulio būklę? koks yra genetiškai modifikuoto maisto poveikis žmogaus sveikatai? Galima - ir reikia - suabejoti genetiškai modifikuoto maisto būtinumu ir realiai įvertinti keliamą riziką. Nes ant svarstyklių lėkštelės padėta pernelyg daug: mūsų maisto natūralumas ir saugumas, darni ekologinė pusiausvyra bei socialinė pasaulio padėtis.

Genetiškai modifikuotų produktų mokslinis pagrindas

Iš tiesų genetinė inžinerija remiasi gerokai pasenusia genų dogma, kuri yra pagrįsta prielaida, jog individualūs genai lemia tam tikras organizmo savybes. Nuo to laiko, kai buvo suformuota ši dogma, mokslas gerokai pažengė į priekį ir paneigė tokią teoriją, nes buvo įsitikinta, jog genų tarpusavio ryšiai vaidina svarbų vaidmenį lemiant organizmo savybes. Tradicinė genų teorija yra paremta redukcine mąstysena, o pažangus mokslas yra labiau linkęs remtis holistiniu mąstymu ir pripažinti, jog organizmo savybes ir funkcijas apsprendžia daugybė aplinkos faktorių bei tarpusavio sąsajos tarp atskirų organizmo elementų. Apie genų inžinerijos mokslinį infantiliškumą ir nepagrįstumą daug rašo Frijot Capra savo knygoje „Hidden Connections“ (Nematomos sąsajos), o Dr. Mae-Van Ho iš Mokslo visuomenei instituto (Institute of Science in Society) teigia, jog „biotechnologijos imperijai yra lemta subyrėti, nes ji remiasi neteisinga genų teorija“.

Genų inžinerija, paremta redukcine genų teorija, neturi teisės būti pripažinta pažangiausia mokslo sritimi. Esu linkusi manyti, jog tokio titulo vertas yra biomimikrijos mokslas (ang. biomimicry), kuris remiasi ne gyvųjų organizmų manipuliacija, o jų savybių ar funkcijų mėgdžiojimu kuriant produktus ar gamybos procesus. Tai saugi alternatyva genų manipuliacijų mokslui, nes remiasi visumine mąstysena ir siekia kurti procesus/produktus išlaikant darną su gyvąją aplinka. Janine Benyus, knygos apie biomimikriją autorė, teigia, jog šis mokslas siekia kurti inovacijas mokantis iš gamtos, o ne beatodairiškai manipuliuojant ir naudojantis gamtos ištekliais paliekant begalės toksiškų atliekų bei išderinant žemės ekosistemos pusiausvyrą. 

Genų teorija tik pradeda vystytis, todėl nėra protinga skubėti taikyti embrioninės genų teorijos plačiu mąstu. Moksliniai tyrinėjimai siekiant geriau pažinti gyvuosius organizmus turi būti tęsiami, tačiau eksperimentai turėtų apsiriboti kontroliuojamose laboratorijose, o ne būti beatodairiškai atliekami dideliuose žemės plotuose ir rizikuojant žmonėmis. Mes turime tik vieną planetą, tad rizikingai eksperimentuoti tiesiog nėra racionalu, juolab kad galima nauda yra labai abejotina.

Praktinis genetinės inžinerijos taikymas

Praktinis genetinės inžinerijos taikymas yra palankus siauriems privatiems interesams ir yra skubinamas dėl to, kad genetiškai modifikuotiems organizmams pakliuvus į aplinką, neįmanoma jų kontroliuoti ir vėliau, pakeitus nuomonę, atsisakyti. Genetiškai modifikuotų maisto produktų rinkos plėtra yra naudinga didelėms multinacionalinėms korporacijoms. Vandana Shiva, Indijos mokslininkė ir aktyvistė už alternatyvią globalizaciją, teigia, jog genetiškai modifikuotų sėklų kūrimas yra nusikaltimas prieš evoliuciją. Ji aiškina, kad sėklose yra įdiegtas genas, kuris yra užprogramuotas sunaikinti sėklos reprodukcines galimybes kitam sezonui. Taigi ūkininkai negali išsaugoti sėklų kitam sezonui ir yra priversti kasmet pirkti genetiškai modifikuotas sėklas iš tokių korporacijų kaip „Monsanto“. Ūkininkai yra priklausomi nuo didelių korporacijų, kurioms, be greito pelno, nerūpi nei aplinkosauginis, nei socialinis jų veiklos poveikis. Genetiškai modifikuotų maisto produktų plėtra yra naudinga tik tokioms korporacijoms kaip „Monsanto“.

Teiginiai, kad genetiškai modifikuotos sėklos lemia didesnius derlius nepasitvirtino. 1998 metais buvo tyriami 8000 laukų ir užfiksuota, jog GM sojos sėklos davė 6.7 – 10% mažesnius derlius nei įprastos. Nebraskos Universiteto studija atskleidė, jog Monsanto genetiškai modifikuotų kukurūzų derliai buvo 6-11% mažesni nei įprastų. Didžiojoje Britanijoje atlikti tyrimai parodė, jog GM rapsų ir cukrinių runkelių derliai buvo 5-8% mažesni nei įprastų.

Genetiškai modifikuotų sėklų naudojimas brangiai atsieina ūkininkams. Tokios sėklos yra brangesnės ir jų negalima išsaugoti kitiems metams, kaip yra įprasta tradiciškai. Be to, ūkininkai yra priversti įsigyti genetiškai modifikuotų sėklų ir joms skirtų cheminių trašų komplektą. Taip pat ūkininkai turi mokėti biotechnologijų kompanijoms „technologijos mokestį“. Netgi biotechnologijų kompanijoms palankus JAV Žemės Ūkio departamentas savo ataskaitoje pripažino, kad ekonominė genetiškai modifikuotų kultūrų kultivavimo nauda ūkininkams nėra akivaizdi ir kad ūkininkai auginantys genetiškai modifikuotus kukurūzus, ištikrųjų pralaimi finansiškai. JAV pradėjus auginti genetiškai modifikuotus kukurūzus, didžiausios eksporto rinkos, tokios kaip Japonija ir Pietų Korėja, nustojo prekiauti kukurūzais su JAV, o tokios kompanijos kaip „Heinz“, „Gerber“ ir „Frito-Lay“ paskelbė aiškią politiką prieš genetiškai modifikuotus produktus. Genetiškai modifikuotos sėklos ne suteikė ūkininkams ekonominių pranašumų, o užtvėrė kelius į pasaulines rinkas. Apskaičiuota, jog kasmet JAV praranda apie 400 mln. dolerių dėl nutrūkusio kukurūzų eksporto į Europos Sąjungą. Panašios tendencijos klostosi ir JAV bei Kanadoje dėl genetiškai modifikuotos sojos.

Didžiausios genetiškai modifikuotų kultūrų augintojos JAV, Kanada ir Argentina, negalėdamos sąžiningu būdu patekti į pasaulines rinkas, apskundė atsargumo principo besilaikančias ir dėl to apribojusias genetiškai modifikuotų kultūrų prekybą šalis Pasaulio Prekybos Organizacijai. Pagrindinis ieškovų argumentas buvo tas, kad šios šalys, įskaitant ir ES, nepagrįstai riboja genetiškai modifikuotų kultūrų prekybą ir stabdo pasaulio gelbėjimą nuo bado. Nors tokie argumentai yra silpni ir juokingi, tačiau šių metų pradžioje PPO nutarė, jog ES ir kitos šalys pažeidžia pasaulio prekybos taisykles ribodamos, genetiškai modifikuotų produktų prekybą. Nors nutarimo protokolas yra konfidencialus ir neprieinamas visuomenei, nutarimo išvados ir rekomendacijos „nutekėjo“ ir apie tai paskelbė laikraštis „Guardian“ šių metų vasario 15 dieną. Žinia sukėlė daug diskusijų. Europos Sąjungoje yra bent 172 regionai, paskelbę apsieisiantys be genetiškai modifikuotų produktų, o visame pasaulyje bręsta vis stipresnis pasipriešinimas genetiškai modifikuotais produktais. Suabejota, „ar PPO yra ta institucija, kuri gali spręsti, ką mes valgome“ (Alexandra Wandel, Žemės draugų organizacija). „Soil Association“ atstovas Gundula Azeez, teigia, jog „genetiškai modifikuotas kultūras auginančios šalys labai klysta, jei mano, jog šis PPO nutarimas užtikrins joms pasaulio rinkas“. ES ne šiaip sau nutarė apriboti genetiškai modifikuotų kultūrų prekybą. Tai buvo padaryta atsižvelgiant į vartotojų parodytą nepalankumą, kuris lėmė ne vieną prekybos tinklą ir maisto gamintoją oficialiai paskelbti politiką prieš genetiškai modifikuotus produktus. PPO jau ne kartą sukėlė visuomenės protestus dėl to, kad neatsižvelgiama į aplinkosauginius ir socialinius pasaulio prekybos aspektus.

Visame pasaulyje vartotojai skeptiškai vertina genetiškai modifikuotus maisto produktus labiausiai dėl nežinomo jų poveikio sveikatai. Europoje ir Azijoje apie 70-80% žmonių nepritaria genetiškai modifikuotui maistui, JAV ir Kanados gyventojai taip pat darosi skeptiškesni ir 93% pasisako už griežtą genetiškai modifikuoto maisto žymėjimą. JAV apie 70-75% maisto produktų turi genetiškai modifikuotų medžiagų, tačiau nėra žymimi. Biotechnologijų kompanijos sugebėjo išsisukti nuo žymėjimo pasiremdamos argumentu, kad įprastas ir genetiškai modifikuotas maistas yra substanciškai ekvivalentiški, todėl nebūtina jų žymėti. Vis dėlto substancinio ekvivalentiškumo prielaida nepasivirtino. Kol kas tikrai nėra pakankamai patikimų ir ilgalaikių tyrimų, įrodančių, kad genetiškai modifikuoti produktai yra saugūs ir nekelia pavojaus sveikatai. Protinga būtų laikytis atsargumo principo, nes kol kas nėra nė vieno rimto argumento, dėl ko vertėtų rizikuoti vartojant genetiškai modifikuotą maistą.

Genetiškai modifikuotų produktų poveikis sveikatai ir aplinkai

Nors Maisto ir veterinarijos tarnyba ramina mus, kad kol kas nėra nustatyta, kad genetiškai modifikuoti produktai turėtų neigiamos įtakos žmonių sveikatai, vis dėlto apstu informacijos, kokią grėsmę tai gali kelti sveikatai. Vienas iš pirmųjų eksperimentų parodė, jog jaunų žiurkių, maitintų genetiškai modifikuotomis bulvėmis, kepenys buvo stipriai pažeistos. Eksperimentą atlikęs dr. Arpad Pusztai pateikė šią informaciją visuomenei per televiziją, o kitą dieną buvo atleistas iš darbo, atribotas nuo savo eksperimento duomenų bazės. Jam buvo uždrausta skelbti tyrimo išvadas. Biotechnologijų kompanijos atkreiptų dėmesį į nepriklausomų mokslinių tyrimų išvadas ir tobulintų savo produktus, kad jie būtų saugūs ir vertingi, o ne užgniaužti nepalankius tyrimus. Nuo to laiko buvo įvykdyta ir daugiau tyrimų, siekiant geriau suprasti genetiškai modifikuotų produktų poveikį sveikatai. Kai kurie tyrimai buvo atliekami nepriklausomai, o kai kurie - biotechnologijų kompanijų laboratorijose. Dėl verslo konfidencialumo, šie tyrimai nebuvo pristatomi viešai. Vis dėlto jau galima remtis ne vienu tyrimu, kuris atskleidė daug rimtų sveikatos sutrikimų. Tyrimams buvo naudoti gyvūnėliai, genetiškai modifikuotais kukurūzais maitintos karvėms. Be to, tirti žmonės dirbo laukuose, kuriuose auga genetiškai modifikuotos kultūros. Mokslo visuomenei institutas šia tema yra sukaupęs daug viešų duomenų.

Manoma, jog tai žmonėms gali sukelti nepageidaujamą alergiją ir padidinti atsparumą vartojamiems antibiotikams sergant sunkiomis ligomis. Kai kurie neigiami poveikiai sveikatai gali pasireikšti tik po daugelio metų, tad skubėjimas platinti genetiškai modifikuotus maisto produktus yra tiesiog neatsakingas žingsnis visuomenės sveikatos atžvilgiu. Specialistai perspėja nepasitikėti genetiškai modifikuotu maistu ir be reikalo nerizikuoti savo sveikata. Ar galime būti tikri, kad valgydami maisto produktus, kuriuose yra genetiškai pakeistų DNR, mes nepakeisime ir savo DNR struktūros?

Poveikis aplinkai

Aplinkosaugos specialistai ragina biotechnologijų kompanijas, auginančias genetiškai modifikuotas kultūras, prisiimti atsakomybę už tokios veiklos padarinius aplinkai. Nors yra teigiama, jog genetiškai modifikuotų kultūrų auginimas yra kontroliuojamas, tyrimai parodė, jog negalima patikimai kontroliuoti genetiškai modifikuotų kultūrų plitimo. Dėl to genetiškai modifikuotos kultūros gali turėti neigiamą poveikį bioįvairovei. Iš kontroliuojamo lauko „pabėgusios“ genetiškai modifikuotų augalų rūšys gali išplisti laukinėje gamtoje ir savo vyravimu suardyti nusistovėjusią ekologinę pusiausvyrą. Genetiškai modifikuoti augalai, kurie turi būti atsparūs herbicidams, sudaro apie 75% visų pasaulyje kultivuojamų genetiškai modifikuotų augalų. Pasak biotechnologijų kompanijų, pagrindinis jų privalumas yra tas, jog reikia mažiau herbicidų naikinant piktžoles. Tačiau iš tiesų herbicidų yra sunaudojama trigubai daugiau, nes ūkininkai yra įsitikinę, jog augalų tai nepaveikia. Genetiškai modifikuotos kultūros gali lemti vadinamųjų superpiktžolių atsiradimą. Jas išnaikinti yra neįmanoma net naudojant daud herbicidų.

Grėsmė ekologinei žemdirbystei

Genetiškai modifikuotų kultūrų auginimas kelia grėsmę ekologinei žemdirbystei ir sudaro kliūtis vystytis ekologiškų ir natūralių produktų rinkai. Ekologiški produktai sulaukia vis didesnio vartotojų palankumo dėl naudos aplinkai ir sveikatai. Ekologinės žemdirbystės standartai griežtai draudžia genetiškai modifikuotų kultūrų auginimą ekologinės žemdirbystės ūkiuose. Jei tikrinant ekologinį ūkį randama genetiškai modifikuotų organizmų, toks ūkis netenka ekologinio sertifikato. Kai kurios ekologiškų produktų kompanijos norėjo paduoti į teismą biotechnologijų industriją dėl to, kad ekologiniai pasėliai užteršti genetiškai modifikuotais.

Agresyvus įmonės „Monsanto“ elgesys su ūkininkais

Tačiau kol šios įmonės galvojo, „Monsanto“ pasielgė atvirkščiai ir 1998 metais kreipėsi į teismą dėl „patentuotos nuosavybės pasisavinimo“ kai genetiškai modifikuotos sėklos netyčia pakliuvo į ūkininko Percy Schmeiser laukus Kanadoje. Teismas pripažino ūkininką kaltu (kitais žodžiais, vagiu) ir pareikalavo sumokėti baudą bei padengti teismo išlaidas. Taigi visos ūkininko sėklos, su kuriomis jis dirbo apie 50 metų tapo „Monsanto“ nuosavybe, „Monsanto“ policija bet kada galėjo pasirodyti ūkininko laukuose, o ūkininko uždirbtas pelnas priklausė korporacijai. Visi šie nuostatai yra įtvirtinti sutartyse perkant genetiškai modifikuotas sėklas, tad jei ūkininkas pasirašo kontraktą su „Monsanto“, jis įsipareigoja nenaudoti savo sėklų, visada pirkti „Monsanto“ sėklas, „Monsanto“ pesticidus, mokėti technologijų mokestį ir visada leisti „Monsanto“ policijai patikrinti laukus. Kodėl ūkininkai pasirašo tokias nepalankias sutartis? Kaip teigė Percy Schmeiser, per informacinius renginius „Monsanto“ svetingai ir vaišingai priima ūkininkus, o sutarties sąlygos visada būna įrašytos mažomis raidėmis, tad daugelis pasirašo pilnai nesuprasdami sutarties niuansų. Kadangi genetiškai modifikuotos sėklos nekontroliuojamai plinta, tai yra palanku biotechnologijų kompanijoms, nes tuomet neliks nieko kito kaip įstatymiškai įteisinti genetiškai modifikuotų produktų vartojimą. Tokiai tendencijai stiprėjant, neliks pasirinkimo laisvės perkant ekologiškus, įprastus, ar genetiškai modifikuotus maisto produktus. Sakyčiau , ne itin demokratiška situacija, ar ne? Prisidengdami tokiomis kilniomis idėjomis kaip kova su badu, geresnis maistas, didesnis pasirinkimas, biotechnologijų industrijai rūpi tik pasiekti kuo daugiau kontrolės globalinėje maisto grandinėje visiškai ignoruojant visuomeninius ir aplinkosauginius interesus.

Genetiškai modifikuotų organizmų patentavimas

Kaip teigia Jeremy Rifkin, pirmasis leidimas patentuoti genetiškai pakeistą bakteriją buvo išduotas visiškai atsitiktinai ir nepakankamai įvertinus galimus padarinius. Toks sprendimas buvo priimtas vieno balso persvara. JAV Patentų biuras neturėjo kompetencijos įvertinti, jog bakterija yra gyvybės forma, todėl nepakliūna į patentuojamų išradimų sarašą. Vėliau pasirodė nutarimas, leidžiantis patentuoti viską, išskyrus genetiškai pakeistą žmogaus organizmą. Būtent galimybė patentuoti genetiškai modifikuotus organizmus ir skatina biotechnologijų korporacijas daryti tai, kad tik genetiškai modifikuoti organizmai kuo plačiau pasklistų aplinkoje ir pasiektų kuo platesnes rinkas, nes tai užtikrina milžiniškus pelnus. Tokie argumentai, kaip mokslininis nepagrįstumas, žala aplinkai, rizika sveikatai bei ūkininkų socialinės padėties žlugdymas yra nepalankūs genetiškai modifikuotų plėtrai, todėl yra įmamasi įvairiausių priemonių užgniaužti informacijos sklaidą. Vyksta aršus informacijos karas.

Kieno atsakomybė

Tokioje situacijoje galia yra vartotojo rankose. Tik gerai informuotas vartotojas gali nuspręsti toleruoti genetiškai modifikuotus maisto produktus, ar ne. Geriausias būdas pasakyti aiškų „ne“ genetiškai modifikuotiems maisto produktams, yra rinktis ekologiškus sertifikuotus maisto produktus. Pirkdami ekologiškus produktus, vartotojai išreiškia aiškų „ne“ beatodairiškai genų manipuliacijai ir paremia tuos ūkininkus, kurie vis dar atsilaiko tokių korporacijų kaip „Monsanto vilionėms“ ir nepasiduoda nepagrįstomis genų inžinerijos iliuzijomis.

Atsakomybė dėl genetiškai modifikuoto maisto tenka ir verslo įmonėms. Europoje ne viena maisto pramonės įmonė ar prekybos tinklas turi aiškią politiką dėl genetiškai modifikuotų maisto produktų. Dažnai tai yra įmonės aplinkosauginės ir socialinės atsakomybės politikos dalimi. Ne mažiau svarbi yra ir Vyriausybių pozicija. Turint omenyje, jog Europos Sąjunga siekia darnaus vystymosi, pagal kurią ekologinės žemdirbystės plėtra yra itin svarbus veiksnys užtikrinantis darnų žemės ūkio vystymąsi, nelogiška būtų tuo pačiu metu toleruoti ekologinę pusiausvyrą ir socialinę padėtį ardančią politiką, skatinančią genetiškai modifikuotų produktų vystymą. Reikalinga stipri politinė valia. Svarbus vaidmuo tenka ir nevyriausybinėms aplinkosauginėms ir vartotojų interesus ginančioms organizacijoms. Nėra nė vieno, kurio vaidmuo būtų nesvarbus.